Tarp pacientų – ir Ukrainos piliečiai

Jau daugiau kaip mėnesį tris kartus per savaitę į „B.Braun Avitum“ Lukšio kliniką Vilniuje dializei atvažiuoja Denisas Bielikovas – ukrainietis iš Charkivo srities. Keturiasdešimt dvejų metų vyrą iš gimtinės išvijo karas.


Denis
Denisas Bielikovas


„Viskas čia labai gerai. Esu dėkingas lietuviams ir už priėmimą, ir už gydymą. Medicinos paslaugos man čia labai patinka“, – neslėpė dėkingumo „B. Braun Avitum“ klinikoje dializuojamas Denisas.

Jis, sako, pastebėjęs, kad Lietuvoje dializės įranga naujesnė nei jo šalyje. Patenkintas jis ir gydytojų, viso personalo dėmesiu: „Tikrai gerai jaučiuosi, gydytojai tinkamai parinko vaistus, visas personalas labai rūpinasi, per dializę nuolat stebi pacientus“.

Ukrainietis atkreipė dėmesį į klinikose sutiktus pacientus, kuriems dializė atliekama jau dvidešimt, dvidešimt penkerius metus. Jo nuomone, tai iškalbingas kokybiškų dializės paslaugų įrodymas. Pačiam Denisui dializės prireikė prieš metus. Priežastis – nuo vaikystės jis serga cukriniu diabetu, dėl šios ligos neteko kojos.

Ilgas kelias į Lietuvą

„Paskutiniu laiku gyvenome ligoninėje, nes buvo sudėtinga ir pavojinga mus vežioti į procedūras ir atgal. Gydytojai taip pat nakvojo ligoninėje. Trūko medikamentų, dializė mums buvo atliekama du kartus per savaitę, gydytojai pradėjo kalbėti, kad netrukus gali likti tik viena savaitinė dializė“, – pasakojo Denisas apie priežastis, paskatinusias palikti gimtąją Ukrainą.

Pasak jo, netrukus medikai informavo pacientus, kad yra galimybių išvykti į kitas Europos šalis – Lenkiją, Lietuvą, Vokietiją, Ispaniją. Apsisprendusius evakuotis perkėlė į Dniprą, o čia jau buvo formuojamas traukinys į Lenkiją. Keturi jo vagonai skirti neįgaliems, sergantiems, sužeistiems žmonėms.

„Viskas buvo labai gerai organizuota, mums labai padėjo Ukrainos, vėliau Lenkijos, Lietuvos žmonės“, – geru žodžiu minėjo medikus, savanorius, pasirūpinusius jų pervežimu, maitinimu. Tiesa, dializės procedūrų jis sulaukė jau tik Lietuvoje, Kaune praėjus penkioms paroms po paskutinės, atliktos gimtinėje.

„Migrantų paskirstymo punkte aš jau prastai jaučiausi, pasakiau, kad man reikalinga dializė ir netrukus atvyko „Greitoji pagalba“, aš buvau nuvežtas į ligoninę“, – prisimena ukrainietis.

Vilniuje jis iš pradžių gyveno viešbutyje, tačiau ten buvo sudėtinga judėti su neįgaliojo vežimėliu, tad netrukus jis buvo perkeltas į pensioną. Pasakodamas apie gyvenimo sąlygas pašnekovas negaili gerų žodžių ir savo naujam būstui, o ypač – jam padedantiems žmonėms: „Žemai lenkiuosi lietuviams – jūs ir priėmėte mus, ir rūpinatės, ir užjaučiate“. Vienintelis trūkstamas dalykas, kuris gerokai palengvintų jo gyvenimą Lietuvoje – elektrinis neįgaliojo vežimėlis, kuris leistų savarankiškai išvažiuoti į miestą. Tad Deniso prašymas būtų – gal kažkas turi tokį nenaudojamą vežimėlį ir galėtų jį paskolinti?

Graudina Rusijos karių žiaurumas ir padedančių žmonių gerumas

Per visą pokalbį Denisas ašarą nubraukė du kartus. Pirmą kartą – pasakodamas apie karo baisumus gimtinėje: sugriautus miestus, žuvusius kaimynus, likusių šalyje patiriamą siaubą: nuolatinį bombardavimą, artimųjų žūtį.

„Rusai aiškina, kad apšaudo tik karinius objektus. Kokie kariniai objektai ligoninės, gyvenamieji namai?“ – šluostosi ašaras pašnekovas, prisiminęs Ukrainoje matytus vaizdus, pokalbius su artimaisiais ir draugais.

Antrą kartą jis susigraudina išgirdęs pasakojimą, kaip per rekordiškai trumpą laiką buvo užpildyti Ukrainai skirti pirmieji paramos konteineriai…

P. S. Ir jau tik po pokalbio iš kitų šaltinių sužinojome, kad Denisas dar ir virtuvės šefas, gaminantis ir lietuviams siūlantis įsigyti skanių varenikų ir kitų patiekalų.